IMAGINE su Harry BŪTINAI ĮSIJUNKIT: http://www.youtube.com/watch?v=iqmyxQrbGc4&NR=1&feature=endscreen Sėdi viena atsiskyrus nuo kitų. Užgroja lėta daina. Šiandien išleistuvių vakaras. o tu tiesiog rankose laikai vieną laišką.. paskutinį Harry laišką.. Stebi visas poras kurios šoka. Tik tu viena ne.. Tu su balta suknelę, kurią tau padovanojo Harry.. jis tą dieną šypsojosi ir padavė tau dėžę "su šią suknelę, norėsiu matyti tave prie tavo namų durų. ir su ja tu eisi į išleistuves. kartu su manimi. Tikiuosi sutiksi?" sakė jis tądien. O tu tada tik palinksėjai galvą "aišku eisiu, mažiuk" nusijuokei. Tądien tu prižadėjai jam eiti su juo į šias išleistuves ir šypsotis.. o dabar tavo akyse ašaros.. Veide nėra tos šypsenos kurią turėjo sukelti jis.. šalia nėra ir jo.. Nėra to Harry.. Jo išvis nebėra šiame pasaulyje. "mes numirsime kartu ir būsim laimingi" šypsodamasis tarė jis, kai jus abu sėdėjot prie ežero. Tu neatsimeni kada su juo verkei. nes jis to neleisdavo. Jis visada būdavo šalia.. Visada.. bet tądien.. Tu sugniaužei kumštį iš skausmo ir laiškas esantis tavo rankose susiglamžė truputį.. tu jį pasiėmei ir išlyginusi pradėjai skaityti.. "Mieloji, atleisk kad taip išėjau. Bet man jau buvo laikas.Mane dievas nori pasiimti pas save viršun.. Nereikėjo man važiuot su tuo motociklu tądien.. tai gal dabar galėčiau būti su tavimi. Bet taip yra.. Žinai kad tave myliu? žinai.. Juk aš nenustojau tau to kartoti.." žinau Harry kad tu mane myli.. žinau.. nubraukei ašarą ir toliau skaitei " tik būk gera. per išleistuves apsivilk tą mano dovanotą baltą suknelę. Tu su ja atrodai lyg angelas iš dangaus, kuris pametė sparnus" tu nusišypsojai.. jis visada buvo toks.. visada sugalvodavo kaip pralinksminti. "Atsimeni tą dieną prie ežero? mes matėme dvi gulbes ežero vidury.. Jos buvome lyg aš ir tu. du įsimylėję paukščiau. Matei kaip ta gulbė pakilo? kaip grakščiai? taip kaip tu elgiesi su manimi.. tu visada grakšti. Bet tada ta gulbė krito žemyn negyva.. ją nušovė.. Tądien tu tai matei.. mačiau kaip nubraukei ašarą.. nes tu visada buvai jautri." tądien kažkas nušovė tą gulbę Harry. Taip tu matei kaip aš verkiau dėl to.. bet juk taip nesibaigė, tiesa? "Ir tas gulbinas.. kuris ją mylėjo.. Tu ir aš savomis akimis matėme kaip jam nuriedėjo ašara. jis irgi jautė.. Jis tik pakilo auštai aukštai virš debesų ir nėrė stačia galvą žemyn.. Jis nėrė stačia galvą žemyn į vandenį ir iš jo neišlindo.. Matai kokia stipri ta meilė? tarsi mūsų. Tądien tu verkei.. verkiau ir aš.. Nepamiršk manęs.. Juk mes vis tiek visada būsim kartu.. visada tave mylėsiu. Iki mano gyvenimo meilę " Viskas.. tai laiško pabaiga.. Šį laišką man padavė daktarai. jie rado jį šalia jo lovos. Niekas neįsivaizduoja kiek aš verkiau. Nes Harry išėjo.. Paliko mane vieną.. Kaip ta gulbė paliko gulbiną.. Nesavo noru.Harry laiškas parašytas man ir paprastas pieštukas gulėjo šalia jo lovos.. tądien.. Aš nubraukiau dabar visas ašaras ir išbėgau į lauką ant kelio.. palindau tiesiai po mašina.. Sudie visi.. Aš būsiu tas gulbinas kuris nori būti su ja. Nesvarbu kur.. O dabar Harry lauk manęs danguje pas save.. Žmonės iš salės išbėgo į gatvę, kur po ratais gulėjo mergina, su balta suknele.. Kita mergina paėmė laišką.. perskaitė ir kitoje pusėje rado parašyta "aš lyg tas gulbinas Harry.. ateinu pas tave.." visi verkė.. Juk ta mergina - puolė po ratais iš meilės.. taip iš meilės.. O tu ir Harry dabar laimingi ir su šypsenomis šokote danguje ant debesų pagal tą lėtą dainą.. - Vis dėlto tu su suknele.. su ta balta.. Sakiau kad būsim kartu.. myliu tave - Harry švelniai pabučiavo į lūpas.. visada kartu.. kaip gulbė ir gulbinas..